Architektūra ir jos samprata

Architektūra bene pati kūniškiausia iš meno formų, ir jos kūniškumas atrodo nesuderinamas su metafiziška meno prigimtimi. Romanai, eilės užima vietą tik mūsų sąmonėje, o pastatai mūsų kūnui yra faktiškos, realios kliūtys iš akmens, plieno ar stiklo. Žmogaus kūnas gali tik apeiti sienas ir kolonas, o mūsų sąmonė tekstą gali pereiti kiaurai. Kitaip nei akmens pavergtas kūnas, ji turi pasirinkimą: bet kada gali atsiriboti, pasukti į šalį ar atsigręžti į save. Tuo tarpu kūnui, kurio planai žlunga dėl architektūrinių kliūčių, trukdančių eiti toliau, telieka paklusti. Taip jau yra: netgi mažiausioje kalėjimo kameroje knygos puslapis suteikia jausmams įsivaizduojamą laisvę. Tuo tarpu siena, ką ir kalbėti apie gatvę ar namo labirintus, paverčia mus įkaitais, erdvės belaisviais. 
Architektūros neįmanoma ilgą laiką išvengti. Su ja susiduriame beveik kiekvieną gyvenimo akimirką – galime pasirinkti laiką, kada grožėtis paveikslais, kada skaityti literatūros kūrinius, kada žiūrėti filmus, bet architektūrinių statinių atžvilgiu tokios pasirinkimo laisvės neturime. Tai vienintelė meno forma, kurianti tiek vidinę, tiek išorinę erdvę, taigi apribojanti begalinę erdvę trimačiais objektais. Eidami gatve žiūrime į namų fasadus. Dirbdami, pirkdami arba judėdami atsiduriame įvairiuose pastatuose arba greta jų. Net jei daugiau laiko praleidžiame gamtoje, anksčiau ar vėliau mums prireikia keturių sienų ir stogo. Dailės, literatūros, kinematografijos kūriniai iš esmės yra marginaliniai reiškiniai, jie kasdienybėje nevaidina jokio praktinio vaidmens, nebent, jei galima taip pasakyti, teikia pramogas. Tuo tarpu statiniai yra visur ir visada, net jei to nesuvokiame. Jie susiję su visomis žmogaus veiklos sritimis, stovi dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais, ir taip paprastai jų nepašalinsi iš pasaulio, iš mūsų gyvenimo. Netgi kai norime pasižiūrėti dailės, kinematografijos kūrinių, paskaityti knygas, tai yra patirti sąlytį su nearchitektūrinėmis meno formomis, noromis ar nenoromis susiduriame ir su architektūra – juk turime eiti į parodų sales, kino teatrus, bibliotekas ir pan.
Architektūros vaidmuo ideologijoje ir politikoje išlieka svarbus ir dabar – tai lemia simbolinis jos aspektas. Pastaruoju metu į šį architektūros aspektą privertė atkreipti dėmesį neseni Rugsėjo 11-osios įvykiai. Prisiminkime – Usama bin Ladenas yra statybininkas ir inžinierius, kilęs iš statybos rangovų šeimos. Tai jis pastatė aukščiausius dangoraižius Artimuosiuose Rytuose. Paskui, kaip statybininkas ir inžinierius, jis ėmėsi kito savo "projekto" ir pasinaudojo simboline architektūros galia. Rugsėjo 11-osios "šedevras", nors ir egzistavęs tik kelias akimirkas, išliks žmonijos atmintyje amžiams – kartu su Rodo salos kolosu ar kabančiais Semiramidės sodais. Minoru Yamasaki, Pasaulio prekybos centro architektas, pareiškė: "Pasaulinė prekyba reiškia pasaulinę taiką, ir todėl Pasaulio prekybos centro pastato projekto sumanymas siekė toliau nei vien patalpų biurams sukūrimas. Pasaulio prekybos centras buvo gyvas taikos siekimo visame pasaulyje simbolis. Jis buvo kuriamas kaip taikos erdvė". Bin Ladenas, sugriovęs centrą, pabandė sukurti kitokią erdvę – tokią, kokia Europoje egzistavo religinių karų laikotarpiu.
Norint suvokti egzistencinę architektūros potekstę, architektūrinių formų ir žmogaus sąveikos ypatumus, nepakanka vien teorinės ir praktinės refleksijos: būtina pradėti nuo pat pradžių – nuo pirmojo architektūrinio patyrimo, nuo vaikystės. Apskritai žmogus pirmąjį architektūros patyrimą gauna vaikystėje, vasarą, kai jūros paplūdimyje stato smėlio pilis. Kiekvienam pažįstamas tas didžiulis pasitenkinimas, kuris apima kuriant ir sukūrus, stebint kūrinį. Viskas tobula, viskas džiugina akį. Mažasis architektas gali atsipūsti. Jo pasitenkinimas niekuo nesiskiria nuo to, kurį jautė Brunelleschi žvelgdamas į savo katedrą Florencijoje. Kodėl šis žaidimas toks ypatingas? Net jei vaikas niekada nesugrįš prie savo pilies, net jei jau kitą dieną iš jos liks tik griuvėsiai, paskata statyti išliks nepakitusi. Tai impulsas, kurį tikriausiai turi kiekvienas vaikas. Pirmasis konstruktyvus nerimstančių rankų protrūkis, matuojančios akys, pavadinkime tai pirmykščiu statymo potraukiu. Du psichologiniai komponentai lemia šį potraukį. Pirmasis – saugumo siekimas, antrasis – troškimas užvaldyti erdvę, siekimas užkirsti kelią elementų irimui jų pačių priemonėmis. Neatsitiktinai smėlio pilis statoma prie pat atviros jūros. Kova su materija vyksta kaip tik ten, kur visa galia pasireiškia milžiniškos laiko, bangų mūšos ir erozijos galios. Taigi smėlio pilis pasirodo esanti gerai apgalvotas iššūkis, tas, kas jį meta, iš anksto pasmerktas pralaimėti ir ilgainiui suvokia savo pastangų bergždumą: construo quia absurdum est. Smėlio piliai gyvuoti lemta trumpiau net nei palapinei iš šakų, kokia sumetama vaikystėje pasislėpti nuo lietaus. Smėlio pilis byloja, jog visa, kas sukurta žmogaus, yra laikina. Taigi architektai turėtų būti žmonės, kurie negali susitaikyti su ankstyvos vaikystės pralaimėjimo nenuilstamai jūrai patyrimu. Kiekvieno iš jų sielose išliko ankstyvos vaikystės potraukis statyti. Jie stovi, kaip kadaise pakrantėje, su matuokliais rankose prie bedugnės erdvės ir vis spyriojasi prieš visa naikinančią eroziją. O rašytojai, poetai? Jie, regis, atsisakė kovos su išorės erdve ir perėjo jūros pusėn. Savo trapiais vaizduotės paveikslais jie tapo laikinumo bendrininkais ir kiekviena nauja eilute šelmiškai mirkteli tuštumai. Jie išmoko kartą ir visiems laikams atsisakyti sugriuvusios smėlio pilies. Galbūt tai labiausiai lėmė architektūros ir kitų meno rūšių susvetimėjimą.


ARCHITEKTŪROS IR URBANISTIKOS SAMPRATA

Architektūra – vienas svarbiausių ir ilgiausiai išliekančių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatų, atspindinčių estetinę, meninę, socialinę, ekonominę, mokslinę techninę ir politinę ideologinę žmonių bendruomenių raidą. Nuo pat pirmųjų valstybių įsikūrimo architektūra buvo jų galios ir kultūrinės pažangos rodiklis. Kadangi architektūra ir urbanistinė plėtra veikia kiekvieną žmogų, pilietį, valstybei tai strategiškai svarbu. Veiklos kokybė ir pažanga šioje srityje veikia žmonių gyvenimo gerovę, kultūrinę ir socialinę raidą, pagaliau – ir pilietinę savimonę. Architektūros ir urbanistikos kokybė tiesiogiai lemia bendrą šalies kultūrinį, ekologinį, socialinį ir ekonominį klimatą.
Architektūra – funkcinis erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis statinių, kraštovaizdžio ir teritorijų planavimo objektų formavimas. Klasikinis architektūros supratimas pagrįstas patogumu, tvarumu ir grožiu. Šie trys kertiniai architektūros pagrindai visada patys reikšmingiausi. Visuomenės sąmonės pažanga ir šiuolaikinis požiūris nuolat plečia šių pagrindų supratimą.
Architektūra – unikalus menas ir kasdienio visuomenės gyvenimo fonas. Architektūros projektų įgyvendinimas – žmonių, jų bendruomenių buities ir estetinių poreikių tenkinimas, šiuolaikinių kultūrinių, socialinių, ekonominių verčių ir santykių kūrimas, jų istorinės raidos liudininkas.
Architektūra prasideda nuo statinio detalės – slenksčio, durų rankenos, lango ar kamino ir plečiasi apimdama pastato visumą, statinių kompleksą ir jų aplinką, visa tai pritaikant žmogaus poreikiams. Architektūra aprėpia gatvę, miestelį, didmiestį ir kraštovaizdį. Savo pobūdžiu ji yra paprasta ar prabangi, stambių ar smulkių formų, tradicinė ar šiuolaikiška, geriau ar prasčiau susijusi su ją supančia gamtine aplinka. Aukštos kokybės aplinka yra ne prabanga, bet esminis civilizuotos visuomenės bruožas.
Šiuolaikinė architektūra – natūralus jos paveldo tęstinumas, ateityje ji bus sudėtinė kultūros paveldo dalis. Taigi visas pasaulis ypač rūpinasi architektūriniu visuomenės švietimu, profesiniu mokymu ir tobulinimu, projektavimo ir statybos darbų kokybe.
Urbanistika yra miestų planavimas – miestų ir gyvenviečių projektavimas ir statyba. Tai mokslas, tiriantis miestų ir gyvenviečių statybą, jų istoriją, numatantis tolesnes jų raidos perspektyvas. Urbanistikos sąvoka apima ir mažiausią gyvenvietę, ir didelį miestą, tai erdvėje išplėtota architektūrinė visuma, susidedanti tiek iš įvairiausios paskirties statinių, tiek juos siejančių įrenginių struktūrų: gatvių, aikščių, parkų, suformuotos gamtinės aplinkos, tunelių, tiltų.